Kai tu prisiliesi prie manęs rasos lašelis lėtai lėtai nukris nuo rožės žiedlapio,drugeliai sušoks paskutinįjį šokį virš žalios pievos ir galiausiai ryškus saulės spindulys apšvies mano nykias kambario sienas,o aš pajusiu ugnies liepsną,slenkančią mano venomis,lyg tai būtų vaivorykštė po stipraus lietaus.Kai lapai rudeniniai aukso dulkėm kris,lyg tyčia į tavo delnus,aš nupūsiu svajones kaip pienės pukelius ir kai pavasaris lietum nuplaus aukščiausius kalnus,lyg tyčia,kad pažvelgtum tu į dangų.
Išskleisk sparnus ir skrisk!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą