FOREVER alone

Jau turbūt iš pavadinimo supratot apie ką aš rašysiu.Rašysiu apie tai,kad esu ne-nor-ma-li.

Kodėl? Todėl,kad šiuo metu visi aplinkui mane įsimylėję,turi savo simpatijas arba antrąsias puses.O aš likau viena,kuri negali normaliai įsimylėt.Turiu pora draugių,kurios net nebendravusios su vaikinu iš karto jį įsimyli ir tiesiogine to žodžio prasme - kraustosi iš proto.Kodėl aš taip nemoku? Man reikia labai daug,kad patiktų vaikinas,o ką kalbėti apie kažkokį ''įsimylėjimą''.

O dabar apie meilę.Kokia dar meilė gali būti tarp vaikų - paauglių? Juk meilė yra tada,kai sutinki su tuo žmogumi pasenti.Meilė,tai nėra visi tie ''drugeliai,šiurpuliukai,fizinis potraukis'' - visa tai yra aistra.O meilė nuo aistros stipriai skyriasi.Meilė yra priklausomybė.

Meilė – žmogaus būsena,jausmas,emocijos,elgsena,mintys,suvokimas ir požiūris,viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų. 

Taip meilė yra apibūdinama Vikipedijoje.O taip apibūdinama yra aistra:

Aistra – visą žmogų ir jo esybę apimanti ir kartais persmelkianti emocija.

Taigi,manau skirtumas tarp meilės ir aistros yra.Mano nuomone,kai du žmones vienija tapati meilė ir aistra,galime drąsiai teigti,kad šie du žmones yra sukūrti vienas kitam ir tik tada,kai tu žmogui jauti ir meilę ir aistą,gali tvirtai pasakyti ''Aš tave myliu'' arba ''Man tavęs reikia''.

O dabar apie tai,kad esu FOREVER alone.Taip,per visą tą laiką turėjau du vaikinus,su kuriais man buvo gera leisti laiką,vaikščioti susikibus rankomis,kalbėtis įvairiausiomis temomis ir panašiai.Bet visa tai nebuvo tikra.Kaip geriau apibūdinus tai kas buvo su tais dviem vaikinais? Tai buvo laikinas susižavėjimas ir kažkiek aistros.O aš noriu kažko rimtesnio.Nesakau,kad noriu kartu ir mėilės ir aistros,nes tokiame amžiuje,tai būna labai retai ir aš nelabai tikiu meile tarp paauglių.Bet aš noriu šalia savęs matyti žmogų,kuris mane pastoviai įkvėptų siekti savo užsibrėžtų tikslų,šalia kurio aš norėčiau būti geresnė.Noriu žmogaus,su kuriuo galėčiau būti savimi,juoktis iki ašarų,kalbėtis apie viską.Šalia kurio aš jauščiausi saugi ir reikalinga.Noriu tokio vaikino,kuriam aš būčiau svarbesnė už jo draugus.Kuris manimi didžiuotusi ir savo draugams,šeimai mane pristatytų - ''tai JI''.Noriu vaikino,kuris mane ne tik vadintų gražia,seksualia ir pan,bet kuris sakytų,jog esu žavi ir protinga.

Bet tokio vaikino nėra,kol kas aplinkui mane vieni idiotai,kuriems rūpi tik mano ''papai'' arba ''užpakaliukas''.Ir tai beprotiškai užknisa.Aš nesmerkiu vaikinų,kuriems visai tai rūpi,juk tai natūralu,tai jų inkstinktas.Bet man reikia kitokio,turbūt dėl to esu viena.Nes man nereikia bet kokio,esu verta geresnio.

Taigi,kad ir kaip ten bebūtų kol kas esu FOREVER alone.Ir šį irašą baigsiu taip:

''Pati didžiausia laimė yra mylėti ir būti mylimam''